Mirties fabrikas

Knygos autorius daugiau kaip du dešimtmečius dirba „Akistatos“ laikraščio vyriausiuoju redaktoriumi. Daug rašo kriminalinėmis temomis Žilvino Vizgirdos, Petro Ivanausko, Petro Kurmelio slapyvardžiais.
„Mirties farbikas“ parašytas remiantis Tulpinių ir Gaidjurginių baudžiamosiomis bylomis. Paskelbti teismų nuosprendžiai jau praėję visas nagrinėjimo stadijas ir yra įsiteisėję. Trys Tulpiniai ir du Gaidjurginiai, nužudę daugiau kaip 50 žmonių, nuteisti iki gyvos galvos. Tarp nužudytųjų – ne tik nereikalingais liudininkais tapę gaujų nariai, bet ir garsūs verslininkai, ir net prokuratūros, policijos, saugumo darbuotojai.
Knygoje rašoma apie tai, kaip buvo nužudytas buvęs Mažeikių naftos gamyklos direktorius Gedeminas Kiesus, jo sūnus Valdas ir apsaugininkas Alfonsas Galminas. Dar ir šiandien banditai neišduoda, kur paslėpė nužudytųjų galvas.
Panevėžio Tulpiniai ir Klaipėdos Gaidjurginiai buvo pačios žiauriausios Lietuvos banditų gaujos. Tulpiniai net ir persekiojami policijos neatsisakė savo planų ir toliau žudė – nušovė policijos inspektorių Sergejų Piskunovą ir prokurorę Vidą Kazlauskaitę. Šios, o taip pat prokuroro Gintauto Sereikos žūtys Lietuvoje sukėlė didžiulį rezonansą. Jas tyriant  buvo atskleistos dar dešimtys žmogžudysčių.
Knygos autorius nedaro toli siekiančių išvadų, bet perskaičius knygą paaiškės, kad žiauriausias banditų gaujas globojo pareigūnai.